English
Kanapės, moksliškai vadinamos Cannabis sativa L., Kinijoje medicininiais tikslais naudojamos jau daugiau kaip 4000 metų. Seniausias užfiksuotas medicininis kanapių naudojimas priskiriamas legendiniam Kinijos imperatoriui Šen Nungui, kuris, kaip manoma, gyveno apie 2700 m. pr. m. e. Kanapių naudojimas medicinoje buvo užfiksuotas Shen Nung Pen-ts’ao Ching, II a. kinų vaistažolių gydymo knygoje, kurioje kalbama apie platų spektrą negalavimų – nuo menstruacijų iki kognityvinių sutrikimų. Iš pradžių kinai vaistams pirmiausia naudojo kanapių sėklas. Vaistinis augalo vartojimas išplito į Indiją, Persiją ir Asiriją, o vėliau paplito Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Europoje ir galiausiai Jungtinėse Amerikos Valstijose.
XIX a. Williamas B. O’Shaughnessy, tarnavęs Indijoje, pristatė C. sativa į Angliją. 1839 m. jis išleido knygą „On Preparations of the Indian Hemp or Gunjah” („Apie indiškų kanapių arba gunjah preparatus”), kurioje išsamiai aprašė sėkmingus eksperimentus su žmonėmis, ypač su kanapių preparatais, skirtais raumenų spazmams, reumatui ir traukulių priepuoliams gydyti. Vėliau, XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje, Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė daug mokslinių straipsnių apie kanapių gydomąją vertę.
Kanapės yra kelių rūšių: Cannabis sativa, Cannabis indica ir Cannabis ruderalis. Kanapių rūšyse nustatyta daugiau kaip 500 junginių, įskaitant maždaug 100 kanabinoidų, pasižyminčių 21 anglies terpenofenolio struktūra. Iš šių junginių labiausiai paplitę tetrahidrokanabinolis (THC), sukeliantis psichoaktyvųjį poveikį, ir kanabidiolis (CBD), kuris neturi psichoaktyvumo.
Fitokanabinoidai yra kanabinoidai, kuriuos gamina kanapės augalas, ir juose nustatyta daugiau kaip 100 natūraliai randamų cheminių medžiagų. Be THC ir CBD, gausu terpenų ir flavonoidų. THC sukelia psichoaktyvųjį poveikį, o CBD nėra psichotropinis. Pastaruoju metu legalizavus kanapes, sparčiai išaugo medicininis kanapių ir jų produktų vartojimas, o tai paskatino peržiūrėti jų veikimo principus ir farmakokinetiką.
Veikimo principai
Kanabinoidų poveikio supratimui svarbus etapas buvo endokanabinoidų sistemos (ECS) nustatymas. THC ir CBD buvo pagrindiniai veiksniai, padėję atrasti ECS signalų kelius. THC sąveikauja su 1 tipo kanabinoidų receptoriais (CB1), kurie daugiausia yra centrinėje nervų sistemoje, o CBD sąveikauja su 2 tipo kanabinoidų receptoriais (CB2), daugiausia išreikštais imuninėje sistemoje. Endogeniniai kanabinoidai, tokie kaip anandamidas (AEA) ir 2-arachidonoilglicerolis (2-AG), moduliuoja ECS aktyvumą. Tiek CB1, tiek CB2 receptoriai yra plačiai paplitę visoje širdies ir kraujagyslių sistemoje.
Be sąveikos su CB1 ir CB2 receptoriais, endokanabinoidai ir fitokanabinoidai taip pat sąveikauja su daugeliu kitų receptorių ir fermentų, įskaitant įvairius su G baltymais susietus receptorius (GPR55, GPR18, GPR3, GPR6, GPR12), pereinamojo potencialo receptorių kanalus (TRP vaniljoidai TRPV1- TRPV4, TRP ankyrinas TRPA1, TRP M narys TRPM8), peroksisomų proliferatorių aktyvinami receptoriai (PPAR2, PPARγ), monoaminų pernešėjai (noradrenalino, dopamino, serotonino 1A receptorius), riebalų rūgščių amidų hidrolazė, monoacilglicerolio lipazė, riebalų rūgštis surišantys transportiniai baltymai, adenozino pusiausvyros nukleozidų pernešėjai ir glicino receptoriai α1 ir α3.
Atsiranda įrodymų, kad endokanabinoidų funkcija sumažėja sergant įvairiomis ligomis, pavyzdžiui, migrena, fibromialgija, dirgliosios žarnos sindromu, išsėtine skleroze, diabetine neuropatija, Parkinsono liga ir kt. Pagal endokanabinoidų trūkumo teoriją siūloma, kad toks trūkumas gali būti genetinės, įgimtos ar įgytos kilmės, atsiradęs dėl sužalojimo ar ligos, todėl gali atsirasti būdingi patofiziologiniai sindromai su specifine simptomatika. Fitokanabinoidai, turintys panašų poveikį kanabinoidų receptoriams, gali tapti šių sveikatos sutrikimų gydymo priemonėmis. Sintetiniai kanabinoidai – tai laboratorijoje pagaminti junginiai, skirti atkartoti endokanabinoidų arba fitokanabinoidų struktūrą ar funkciją. Dauguma šių sintetinių preparatų sukurti pagal THC – natūralų kanabinoidą. Jie pasižymi dideliu giminingumu CB1 receptoriams, kurie siejami su kanapių psichoaktyviuoju poveikiu arba kanapių „pakilimu”. Remiantis Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centro 2019 m. ataskaitomis, buvo identifikuota mažiausiai 180 skirtingų sintetinių kanabinoidų. Paprastai šie sintetiniai junginiai vartojami rūkant arba koncentruoto skysčio pavidalu. Nepageidaujamas sintetinių kanabinoidų poveikis gali būti širdies permušimai, paranoja, stiprus nerimas, pykinimas, vėmimas, sumišimas, koordinacijos sutrikimas ir traukuliai. Įdomu tai, kad kai kurie asmenys pranešė, jog net praėjus savaitei po vartojimo nutraukimo jaučia stiprią prievartą ir nuolatinį potraukį atnaujinti vartojimą, o kiti aprašė abstinencijos simptomus, tokius kaip galvos skausmas, pykinimas ir vėmimas.
Farmakokinetika
Kanapių medžiagų kaita priklauso nuo vartojimo būdo. Vartojant per burną THC apykaita vyksta kepenyse, o įkvėpus greitai absorbuojamas per plaučius. CBD, kaip ir THC, pasižymi sudėtinga farmakokinetika ir pasižymi mažu geriamuoju biologiniu prieinamumu įvairiose rūšyse. Tiek THC, tiek CBD sąveikauja su citochromo P450 fermentais, todėl gali pakisti įvairių vaistų metabolizmas. Buvo išreikštas susirūpinimas dėl THC patekimo per motinos pieną, todėl pabrėžtas atsargumas nėštumo ir žindymo laikotarpiu.
Apibendrinant galima teigti, kad kanapės ir jų sudedamosios dalys turi turtingą istoriją medicinoje, o jų terapinis potencialas ir farmakologinis poveikis nuolat tiriami moksliniais tyrimais. Kanapių veikimo mechanizmų ir farmakokinetikos supratimas yra labai svarbus siekiant maksimaliai padidinti jų medicininę naudą ir kartu sumažinti galimą riziką.
Šaltinis: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC8803256/
