Kanapės buvo naudojamos žmonių visuomenėse tūkstančius metų dėl daugybės skirtingų tikslų, įskaitant medicininius, rekreacinius, dvasinius ir pramoninius naudojimus. Augalas, žinomas dėl savo psichoaktyvių ir terapinių savybių, buvo neatsiejama kultūrinių praktikų dalis įvairiose civilizacijose.

Kanapės, dažnai vadinamos marihuana, yra augalas, kuris tūkstančius metų traukė žmonių dėmesį. Tai yra Cannabaceae šeimos dalis, kurią sudaro kelios rūšys. Kiekviena rūšis turi įvairių junginių, vadinamų kanabinoidais, iš kurių žinomiausi yra tetrahidrokanabinolis (THC) ir kanabidiolis (CBD). Šie kanabinoidai sudėtingai sąveikauja su žmogaus kūnu, sukeldami įvairius efektus, kurie svyruoja nuo psichoaktyvių patirčių iki terapinių naudų.

Ankstyvasis kanapių naudojimas
Manoma, kad kanapės pirmą kartą buvo auginamos Centrinėje Azijoje, ypač regionuose, kurie dabar yra Kinijos ir Mongolijos dalis. Pirmasis užfiksuotas kanapių naudojimas datuojamas apie 2700 m. pr. Kr. senovės Kinijoje, kur jos buvo vadinamos „Ma“ tradicinėje kinų medicinoje. Kinijos imperatorius Šen Nung, dažnai laikomas kinų medicinos tėvu, dokumentavo jų terapinį taikymą. Kanapės buvo skiriamos įvairioms ligoms, tokioms kaip reumatas, artritas, maliarija ir užmaršumas.

Senovės Indijoje kanapės buvo laikomos vienu iš penkių šventųjų augalų, paminėtų Vedose, seniausiuose hinduistų raštuose. Jos buvo naudojamos religiniuose ritualuose ir ceremonijose ir buvo laikomos laimės ir džiaugsmo šaltiniu. Atharva Veda pabrėžia jų naudojimą gydant nerimą ir kitas ligas.

Plitimas į Artimuosius Rytus ir Europą
Kanapės iš Centrinės Azijos į Artimuosius Rytus išplito apie 2000 m. pr. Kr. Asirai jas naudojo dėl psichoaktyvių savybių, įtraukdami į religines ceremonijas, kad sukeltų pakitusias sąmonės būsenas. Senovės persai, kaip pažymėta Zend-Avesta, zoroastrizmo religinių tekstų rinkinyje, naudojo kanapes kaip šventą augalą ir vaistą.

Graikai ir romėnai taip pat pripažino medicinines kanapių savybes. Graikų gydytojas Dioskoridas aprašė jų naudojimą ausų skausmams ir uždegimams gydyti savo svarbiame darbe „De Materia Medica“. Tuo tarpu Plinijus Vyresnysis, romėnų istorikas, dokumentavo jų naudojimą gydant įvairias ligas, įskaitant podagrą ir virškinimo sutrikimus.

Kanapės Afrikoje ir Amerikoje
Kanapės Afriką pasiekė apie XIII amžių, kur jos buvo naudojamos medicininiais ir dvasiniais tikslais. Daugelyje Afrikos kultūrų kanapės buvo integruotos į tradicines gydymo praktikas, gydant tokias ligas kaip maliarija, karščiavimas ir dizenterija.

Kanapių atvykimas į Ameriką priskiriamas ispanų ir portugalų kolonistams XVI amžiuje. Jos buvo daugiausia auginamos dėl pluošto, iš kurio buvo gaminami lynai, burės ir drabužiai. Vietinės bendruomenės taip pat priėmė kanapes medicininiais tikslais, naudodamos jas skausmui malšinti ir įvairioms ligoms gydyti.

Kanapės šiuolaikiniame amžiuje
XIX amžiuje kanapės tapo populiariu Vakarų medicinos komponentu. Tokie gydytojai kaip seras Viljamas Brukas O’Shaughnessy, airių gydytojas, dirbęs Indijoje, buvo svarbūs pristatant kanapes Europai. O’Shaughnessy tyrimai pabrėžė augalo analgetines ir prieštraukulinės savybes, dėl ko jis buvo įtrauktas į Jungtinių Valstijų farmakopėją 1850 m.

Tačiau XX amžiuje požiūris į kanapes pasikeitė, daugiausia dėl socialinių-politinių veiksnių ir reguliavimo pokyčių. 1937 m. Marihuanos mokesčio aktas Jungtinėse Valstijose iš esmės kriminalizavo kanapių naudojimą, pažymėdamas plačiai paplitusio draudimo pradžią. Tai buvo dar labiau įtvirtinta 1970 m. Kontroliuojamų medžiagų aktu, kuris klasifikavo kanapes kaip I sąrašo narkotiką, nurodantį didelį piktnaudžiavimo potencialą ir nepripažintą medicininį naudojimą.

Medicininės kanapės atgimimas
Vėlyvasis XX ir ankstyvasis XXI amžius liudijo medicininio kanapių naudojimo atgimimą. Daugelis šalių ir valstijų legalizavo kanapes medicininiais tikslais, pripažindamos jų potencialą palengvinti simptomus, susijusius su tokiomis ligomis kaip išsėtinė sklerozė, vėžys ir ŽIV/AIDS.

Moksliniai pasiekimai toliau plečia tyrėjų ir gydytojų supratimą apie kanabinoidus ir jų terapinį taikymą. Tyrimai apie endokanabinoidų sistemą ir jos vaidmenį palaikant homeostazę atvėrė naujas galimybes kurti kanapių pagrindu pagamintus vaistus.

Kanapės ir mokslas
Pastaraisiais dešimtmečiais moksliniai tyrimai atskleidė sudėtingą kanapių chemiją, ypač jos aktyvius junginius, vadinamus kanabinoidais. Du žinomiausi kanabinoidai yra tetrahidrokanabinolis (THC) ir kanabidiolis (CBD), kurie turi skirtingą poveikį žmogaus organizmui.

THC yra pagrindinis psichoaktyvus kanapių komponentas, atsakingas už vartotojų patiriamą „apsvaigimą“. Jis veikia endokanabinoidų sistemą (ECS), jungdamasis prie kanabinoidų receptorių smegenyse, įtakodamas nuotaiką, apetitą ir suvokimą.

CBD, kita vertus, yra nepsichoaktyvus ir sulaukė dėmesio dėl galimų terapinių naudų. Tyrimai rodo, kad CBD gali turėti priešuždegiminių, skausmą malšinančių ir nerimą mažinančių savybių. Šiuo metu jis tiriamas dėl galimo naudojimo epilepsijai, lėtiniam skausmui, nerimo sutrikimams ir kitoms ligoms gydyti.